irrigura
1.
(Urt I 469 (h-), Dv, A) .
(Adj.).
Deseoso de reír.
Jostakina zen, irri-gura.
Lf ELit 192.
2.
(Dv) .
(Sust.).
Ganas de reír; buen humor.
"(Const), mine souriante"
Lh (tal vez ref. al ej. que citamos).
Oinaze handirik etzian haatik. Barnia untsa zian eta betiko irrigüra gozua jarriki zeron.
Const 36.
Irrigura bagine, has gintazke "ikusi-makusi, zer ikusi" galdeka.
SoEg Herr
31-10-1957, 1.